fbpx
Vairuotoja Liepa: „Man keista, kaip žmonės autobuse gali užmigti? Kartais tenka juos žadinti“

2023.05.29

Eriko Ovčarenko, BNS nuotr. Liepa Sakalauskaitė

 

15min.lt aktualijų žurnalistė kalbino „Kautros“ vairuotoją.

Mudvi su Liepa susipažinome autobuse. Aš iš Jonavos važiavau į Vilnių, o ji tą autobusą vairavo. Dar po kelių savaičių vėl teko įlipti į Liepos vairuojamą autobusą, šį kartą Kauno autobusų stotyje. „Laba diena, kaip sekasi? Šį kartą važiuojate ne iš Jonavos?“ – užkalbino vairuotoja, o aš nustebau. Kaip ji atsimena?

Netrukus su vairuotoja Liepa Sakalauskaite sutarėme pasikalbėti. Jaukiu suvalkietišku akcentu kalbanti moteris pokalbiui taip pat pasiūlė autobusą, o susitikti – bendrovės „Kautra“, kurioje ir dirba, teritorijoje.

Po mūsų pokalbio Liepos laukė kelionė – iš Kauno į Vilnių. Tiesa, jos maršrutas driekiasi ne tiesiai autostrada, o per Jonavą, tada – per Ruklą, Žąslius ir į greitkelį „išlendant“ netoli Elektrėnų. Tad kelionė iki Vilniaus būna ilga, maždaug pustrečios valandos. Lygiai toks pats kelias – ir atgal.

Liepos vairuojamame autobuse tyliai skamba radijas, o ji pati sveikinasi su visais savo keleiviais. Taip jau yra, kad šiuo maršrutu važiuoja daug tų pačių žmonių. Nemažai jų išlipa pakelės kaimuose. Arba kaip tik – juose įlipa.

„Todėl aš tave ir įsidėmėjau, nes šiuo maršrutu, bent jau kol aš dirbu, važiavai pirmą kartą“, – kiek vėliau paaiškino Liepa.

– Liepa, žiūrint į tave atrodo, kad vairavimas tau nėra darbas, o greičiau – pomėgis. Vairuodama tu atrodai laiminga.

– Taip ir yra. Vairavimas išties mano pomėgis. Dar man įdomu būti garaže ir žiūrėti, kaip remontuojami automobiliai, kokie jų gedimai. Visko klausinėju, kol man tampa aišku. Negaliu sakyti, kad puikiai išmanau visus dalykus, tačiau žinau tikrai nemažai.

– Automobiliais gal susidomėjai vaikystėje?

– Panašiai. Pamenu, kai buvau darželinukė, mes gyvenome kaime. Pabandžiau užvesti tėvų mašiną. Pavyko, net įvažiavau į tvorą. Daugiau nieko neatsimenu, tik tiek, kad baisu visai nebuvo. Veikiau jau – įdomu.

Vėliau važinėti pradėjau dar mamos žiguliuku, neturėdama teisių. Mane nuo vaikystės traukė mašinos ir vadinamieji berniukiški žaidimai. Tiesa, vairavimo teises išsilaikiau gana vėlai, gal būdama 25 metų. Laikiau jas visas iš eilės. Tad dabar galiu vairuoti viską, išskyrus troleibusą.

– Daug metų jau dirbi vairuotoja?

– Nemažai. Teko dirbti ir Danijos įmonėje – kelerius metus kartu su vyru po Europą vilkiku veždavome įvairius krovinius. Abu dirbome tuo pačiu vilkiku, tik, išvažiuodami į reisą, keisdavomės – vienas vairuoja nustatytą valandų skaičių, tada perima kitas.

– Kodėl pasirinkai tokį darbą – vairuoti vilkiką?

– Greičiausiai todėl, kad vilkiko vairuotojas yra mano vyras. Be to, ir atlyginimai neblogi. Turėjome tikslą – susitaupyti pinigų namui. Vyras mane visuomet labai palaikė ir palaiko.

Vairuoti vilkiką labai patiko, o be to, niekada nebūčiau sau leidusi tiek kelionių po skirtingas šalis. Šis darbas suteikė progą pamatyti, patirti. Kai būdavo laisvų valandų, eidavome pasivaikščioti po miestus.

Labai patiko Barselona, ypač jos paplūdimiai. Apskirtai – visa Ispanija man buvo kažkas tokio. Taip pat – Italija, kiek spėjau jos pamatyti. Teko važiuoti iki Gibraltaro, o iš kitos pusės – į Norvegiją. Vairavau Paryžiuje, Milane. Tikrai įdomios patirtys.

– Tačiau šiandien mes kalbamės Lietuvoje.

– Taip, jau keletas metų, kaip esame sugrįžę. Nors aš mačiau daug Europos, bet niekaip nepavyko pamatyti žydinčio kaštono. Jis man kažkodėl asocijuojasi su Lietuva, su namais. Gal todėl, kad kaštonas augo prie mano vaikystės namų?

Būdavo, grįžtame į Lietuvą, ir vis nepataikome jo žydėjimo metu. Buvau pasiilgusi – ne tik žydinčio kaštono, tačiau ir Lietuvos. Labai norėjome ir savų namų, nes taip keliaudamas po Europą tu gyveni tarsi skruzdėlyne. Todėl tada, kai jau galėjome įsigyti savo namus, sugrįžome.

– Sprendžiant iš tavo tarties, tu ne kaunietė, bet dabar gyveni Kaune?

– Esu kilusi iš Šakių rajono, vėliau gyvenome Jurbarko rajone. Kai grįžome į Lietuvą, namų norėjome viename iš didmiesčių – Kaune, Vilniuje arba Klaipėdoje. Pasirinkome Kauną. Dabar gyvename Aleksote, kur turime savo žemės, savo šulinį, kurio vandeniu aš galiu laistyti daržą. Kaunas labai gražus miestas.

– Sakei, kad darbas užsienyje tau patiko. O ar buvo įsimintinų situacijų, kurių negali pamiršti?

– Kartą Italijoje teko leistis siaurais serpantinais. Kelias vingiavo kaip gyvatė. Artėdama prie tos vietos mačiau ženklą, kad uždarytas tunelis, kuriuo turėjome važiuoti. Tada pati sau pagalvojau, kad taip negali būti, nes kito būdo pravažiuoti, nusileisti ten tiesiog nėra. Bet privažiavau ir pamačiau, kad išties uždaryta.

Ką daryti? Teko leistis alternatyviu keliu – siaurais serpantinais. Greitis – beveik nulinis, paskui mane – lengvosios mašinos. Tada, kai kelyje galėdavau išlyginti vilkiką, – stodavau vadinamoje „kišenėje“ praleisti kitas mašinas. Jų vairuotojai, pravažiuodami pro mane, pypsėjo, o aš pykau: tiek vargstu, dar sustoju praleisti, o jie drįsta man pypsėti. Bet, pasirodo, kad jie taip dėkojo.

– Buvo baisu?

– Aš turbūt tada pražilau. Man atrodė, kad viskas tęsiasi amžinybę. Labai bijojau, kad ko blogo nenutiktų mašinai, nes kelyje – metaliniai atitvarai. Kai jau nusileidau, tuomet vairuoti sėdo vyras.

– O kodėl serpatinais leidaisi tu, o ne vyras?

– Nes buvo mano vairavimo valandos.

– Liepa, bet joks, manyčiau, pažeidimas, jei būtumėt susikeitę.

– Nes tu manęs nepažįsti. Aš visada savo darbą padarau iki pabaigos, niekam neperduodu savo pareigų. Vyras tai žino, tad net nebandė perkalbėti.

– Savimi pasitiki?

– Apie tai negalvoju, man vairavime viskas aišku kaip du kart du. Beje, dažniausiai vairuodavau naktį, o vyras – nuo ryto. Esu pelėda, man patinka naktis, o rytais noriu miego. Kalbant apie darbą, aš manau, kad jis žmogui turi patikti. Kai darai iš širdies – viskas būna gerai.

Viena mano keleivė kartą sako: aš jus stebiu, matau, kad jums patinka vairuoti.

– O jauti, kad žmonės tave stebi? Tai neerzina?

– Beveik nejaučiu. Bet man žmonių dėmesys patinka, jie duoda labai daug gerų emocijų. Įkrauna. Jaučiuosi kaip koks akumuliatorius (juokiasi). Mano keleiviai – nuostabūs, kartoju tą dažnai. Kartais gali pasirodyti, kad aš, taip sakydama, persūdau, tačiau tai tikrai tiesa. Su manimi važiuoja vien tik geri žmonės.

– Pagalvojau, kad kažin ar galėčiau stebėti vairuotoją, nes važiuodama arba skaitau, arba miegu.

– O man keista, kaip žmonės autobuse gali užmigti? Bet yra tekę ir žadinti keleivius, kai matau, kad savo stotelėje neišlipa. Pasirodo, pramigo.

– Kaip pradėjai vairuoti autobusą?

– „Kautroje“ pirmą kartą atsidūriau, kai grįžome iš Danijos į Lietuvą. Tada svarsčiau, ką man veikti, ir sugalvojau, kad galiu vežti keleivius. Taip ir atėjau. Taip pradėjau važinėti po miestą, maršrutiniais autobusais. Bet taip man nepatiko, nes labai daug chaoso, labai keičiasi žmonės, dažnai reikia stoti. Padirbėjau ir išėjau.

Tada pavariau ne į temą – dirbau spaudos skirstytoja, vėliau – gydytojos odontologės asistente. Beje, abu darbai man patiko, buvo įdomu. O kai skirstai spaudą – tai ir visas naujienas sužinai.

– Kodėl visiškai pakeitei darbo pobūdį?

– Pagalvojau, kad gal rasiu moteriškesnę veiklą. Bet labai trūko vairavimo, nes su savo mašina kur benuvažiuosi? Nebent į parduotuvę. Sugrįžau atgal, nes čia man patinka, viskas man čia aišku. Labai patiko vadovai – jų gali visko klausti, tartis.

Gavau nuostabų maršrutą – nuo Kauno iki Vilniaus, per Jonavą. Man jis labai patinka. O tas kraštas nuo Jonavos iki Vilniaus – labai gražus. Kai saulė anksčiau leisdavosi, tai ją ir palydėdavau grįždama.

– Bet tas pats maršrutas – nėra nuobodu?

– Maršrutas keičiasi su gamta, o važiuojantys žmonės – vis su nauja istorija. Arba tie patys žmonės, bet kita istorija. Toks jausmas, kad jie ateina pas mane į svečius, mes susidraugaujame. Nepajuntu, kaip laikas praeina.

Istorijų irgi būna įvairių. Pavyzdžiui, vienas vyras krepšyje vežėsi kirvį. Aš gi iš kaimo, suprantu, kad iš jo krepšio kirvio rankena kyšo.

– O kam kirvis?

– Nes žmogus važiuoja pas mamą kapoti malkų. Jis manęs klausė, ar gali salone vežtis kirvį, ar visgi geriau į bagažą padėti? Sakau, kad nieko tokio, bet jei kitą kartą dalgį gabens – tada jau reikės į bagažą.

Dar kelia šypseną, kai keleiviai kur užantyje bando slėpti mažus šunelius, nes neturi specialių jiems vežti reikalingų „boksų“. Gal galvoja, kad neleisiu? Bet tie šuneliai tokie maži, kad tikrai niekam netrukdo, o aš dar juos ir pakalbinu.

– Kelias, kuriuo važiuoji, nėra greitkelis ir žiemą dėl sniego ar ledo – nemažas iššūkis.

– Buvo šiemet tokių dienų, kai snigo, kelias buvo tragiškas. Tada vairuoju labai susikaupusi. Aišku, kai toks kelias – ir vėluoju atvažiuoti. Bet ir tada, būna, keleiviai prajuokina.

– Vežti žmones autobusu ir krovinį vilkiku – labai skirtingi dalykai?

– Labai. Kita atsakomybė. Ypač kai sniegas, prastos oro sąlygos – visiems keleiviams liepiu prisisegti diržus. Kol neužsisega – nepajudu. Man taip saugiau, o ir jiems.

Tarkime, kai veždavau bulves, tai koks skirtumas, į kurią pusę bulvė nuriedės? Arba teko vežti vilkikuose sukabintą vytintą mėsą. Yra įrengti specialūs bėgeliai, ant kurių gali būti sukabinta pusė kiaulės ar pusė jaučio. Tada visas svoris – automobilio viršuje.

Tai reiškia, kad posūkiuose ar žiedinėse sankryžose vairuoti reikia labai atidžiai – taip, tarsi ant galvos neštumei kiaušinius su padėklu. Mane mokė: tau dėl lėtumo pypsės kiti vairuotojai, bet nekeipk dėmesio, labai lėtai važiuok. Buvo įtampos, kai pirmą kartą taip vežiau. Po to net įskaudo galvą.

– Tačiau gyvenime, darbe yra situacijų, kai kas nors sunervina.

– Yra, bet retai. Gal dėl to, kad esu tikrai kantri. Kartais pratrūkstu, bet kad mano pyktis trunka panašiai tiek, kiek dega degtukas.

– Klausantis tavo istorijų apie keleivius, man atrodo, kad tu tiesiog myli žmones. Iš kur tavyje meilė žmonėms?

– Ji užaugo su metais. Aš pati užaugau. O žmogų ir augina sutikti žmonės. Man atrodo, likimas mane myli.

Jurgita Lieponė, 15min.lt.

© 2024 Kautra. Visos teisės saugomos.

Šioje svetainėje naudojame slapukus. Jie padeda, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius. Taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.

Šioje svetainėje naudojame slapukus. Jie padeda, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius. Taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.

Uždaryti